• Živilė

Nepaprastai paprastas gyvenimas Siargao saloje

Updated: Jan 31

Kol jūros bangų mūša grūmėsi su netoliese vykstančio vakarėlio muzika ir atvykėlių bei čionykščių klegėjimu, aš, sukišusi pėdas į smėlį, užvertusi galvą gėrėjausi žvaigždžių nusėtu dangumi. Banalu gi! Bet toks jau tas paprastas, įtampos nesugadintas gyvenimas Pietų Filipinų Siargao saloje.


Pirkdama lėktuvo bilietą svarsčiau, kodėl staiga visas pasaulis pradėjo traukti į šią mažai kieno atrastą salą, kurioje dar neseniai driekėsi vienas kelias su pora tuktukų ir palmių miškai. Šiandien pagrindinėje gatvėje zuja įvairaus plauko vairuotojai – tik spėk dairytis, – aplinkui vienas po kito dygsta restoranai, viešbučiai, salonai. Žodžiu, šiandien kaimas ant bangos. Šitokio sujudimo priežastis – pasaulio žiniasklaidos dėmesys. Siargao sala kelionių žurnalo „Conde Nast“ skaitytojų neseniai buvo išrinkta geriausia sala pasaulyje. Turėjau dvi savaites išsiaiškinti, kodėl.


Tačiau gyvendama vietinio kaimo Cheneral Lunos ritmu, nekurpdama didelių planų atostogavau be didelio troškimo surasti atsakymą. Nors atrodė, kad daugiausia laiko praleidau stebėdama pro šalį važiuojančius įdegusius ir nudegusius banglentininkus, gurkšnodama kokteilius ir čiauškėdama su iš Londono Sičio į šį rojaus kampelį atsikrausčiusia drauge, pasitaikė ir dienų, kai teko išsijudinti pasižvalgyti kiek toliau.

Tingiai lipame Siargao kalnais.

Pirmoji kelionė – plaukimas į aplinkines salas. Jo pasiūlymų galima rasti tiesiog gatvėje. Plaukiama grupėmis laivelyje, kuriame nuolat tiekiami gėrimai, pasirūpinama pietumis, muzika ir gera nuotaika. Mes su drauge pasirinkome „Lupitos“ paslaugas. Orai permainingi, todėl vos atplaukę į Koregidoro salą, suskubome nutipenti, o gal labiau nubristi per purvą ir balas, į kalno viršūnę, nuo kurios atsiveria vaizdas į jūrą. Subuvome greitai, mat visi baisiai bijojo lietaus ir dar baisiau kamavosi nuo alkio. Nemėgstu skubos, todėl jau lipant žemyn pasijutau, lyg būčiau lyžtelėjusi medų per stiklą.


Paplūdimyje mūsų jau laukė pietūs ir eilė išalkusių keturkojų. Taip, jų čia apstu visur – nuo atokesnio pajūrio, iki prabangaus viešbučio restorano, todėl būtina ne tik pasiruošti dalintis geresniu kąsneliu, bet ir būti pasiskiepijus nuo pasiutligės. Po pietų, dar vis pilant lietui išplaukėme į Nuogąją salą, smėlio ruoželį, švelniai skalaujamą akvamarino spalvos bangų. Nors vėjuota, aplink visai nebaisu maudytis, kai kurie žmonės netgi nardė su akvalangais. Paskutinė dienos stotelė buvo Daku sala, kurioje išsilaipinome geram pusvalandžiui. Bangos didelės, todėl tiesiog nudribau ant smėlio paspoksoti į horizontą. Ką daugiau benuveiksi per pusvalandį? Kitą kartą teks rinktis visos dienos kelionę į salą, kad netektų šokinėti nuo vieno prie kito, lyg akis išdegus. Tiesa, mano draugė kažkada išbandė laivą „One Love Boat“, kuriame ir genties būgnelių su gyvomis dainomis pilna, ir meditacijos, ir romas stiklinėje niekada nesibaigia… Jų kelionės vyksta antradieniais ir penktadieniais, kiek minėjo jų ilgaplaukis organizatorius Chris, +639293423311. 


Koregidoras – Nuogoji sala – Daku

Antroji kelionė – turas po Siargao salą. Po kelių nenuspėjamai lietingų dienų sėdome ant motociklų ir išdūmėme į salos Šiaurę, Pacifico link. Apėmė geras jausmas, kai vėjui kedenant plaukus skriejome palmių miškais. Pirmiausia sustojome palmių apžvalgos aikštelėje, nuo kurios atsiveria vaizdas į tankius jų miškus. Būtina išvysti! Ir dar prieš darant asmenukę privalu įsigyti vietinių pagamintų bambukinių šiaudelių – kaipgi be aplinkos tausojimo? 


Važiuojant toliau atsirado pasiūlymas užsukti į olą, kurioje gyvena šikšnosparniai. Joje – vandens iki kelių, o vos perėjus patenkama į paplūdimį. Nepasiryžome Helovino lygio patirčiai ir nutarėme verčiau palypėti arčiau dangaus, tiksliau, užkopti į kalną, kuriame stūkso namelis beveik ant vienos kojos. Įsiropštėme į jį, pasidairėme į tolį, apkalbėjome gerus ir ne tokius gerus kaimo žmones ir patraukėme gamtos tyrinėti toliau. 


Turas po Siargao salą.

Toliau kelias vingiavo pajūriu, kaimais, kuriuose žaidžia būriai vaikų. Draugė panoro rasti vos ne džiunglėse įsikūrusią kavinę, tai ir pasileidome važiuoti. Pavadinta „Jungle Cafe“, ši kavinė įsikūrusi ant kalno. Itin tvarkinga, vien iš kainų matyti, kad čia užklysta tik turistai. Antrame aukšte mėtosi jogos kilimėliai ir tingiai raivosi katinas. Meniu nedidelis, po ilgo pusdienio užsisakėme, kas tik išvardyta: kiaušinienės, saldžių bulvyčių, humuso ir dar kai ko. Nors ir skanu, nežinau, ar verta palikti savo kaimą dėl kiaušinienės…

Prisivalgę pajudėjome namų link. Nė nenutuokiau, jog laukė ekstremalus nuotykis – Magpupungko uolų baseinai. Nubridome iki jų maudytis. Vanduo tarp uolų skaidrus, skaidrus, baisiai gilu, bet kadandi bangos atsimuša kiek toliau, plaukioti visai lengva. Perplaukiu porakart, išgirstu šūksnius. Vienas vyrukas trypia ant uolos viršūnės, bando įsidrąsinti ir nušokti į gamtos suformuotą baseiną, o apačioje jį palaiko būrys žmonių. Taip ir nemačiau, kur jis užbaigė, bet tuoj pat pati susidomėjau, mat čia pat, nuo mažesnės uolos į vandenį šokinėjo draugės vaikinas. Sumaniau, jog galiu ir aš, nors aukštis mane gąsdina ir neleidžia įsiklausyti į savo norus. Šiaip ne taip užsikabarojau aštria uola, atsistojau ant krašto ir nė iš vietos – negaliu prisiversti, nors tu ką. Trypiau, kaupiausi, bet draugei pradėjus šaukti, jog jau ir saulė leistis pradėjo, supratau, jog neperlipsiu savo ribų ir teks liūdnai kabarotis atgal. Ne pasaulio pabaiga – dėl šito būtinai grįšiu.


Sportininkė mat. Atsistojau ant pirmos jūros siųstos bangos!

Dar viena proga pasipliuškenti – banglenčių sportas. Siargao yra ne be reikalo vadinama Filipinų banglenčių sporto sostine. Čia susirenka banglentininkai iš viso pasaulio, netgi vyksta varžybos. Todėl bet kuriam žaliam keliautojui bent kartą užlipti ant banglentės būtina! Man pagalbos ranką ištiesė Jake iš Surf's Up Siargao – Surf Lessons and Packages


Ko jau ko, bet maisto šioje saloje netrūksta bet kurio keliautojo kišenei ir skoniui. Tereikia pravažiuoti gatve. 


Tarp kitų neblogų vietų išbandžiau šitas, norisi dar: 

„Isla Cabana“ – pica ir kokteiliai

„Spotted Pig“ – pusryčiai, pavyzdžiui, kiaušiniai su špinatais ir grybais

„Kermit“ – kokteiliai ir pica (beveik visada laiminga valanda!)

„Boulevard“ – vietinis grilis


Džino kokteilis „Isla Cabanoje“.

O šių vietų slenkstį myniau reguliariai:

„Bravo“ – paplūdimyje įsikūręs ispaniškų tapų restoranas tiko ir aperityvui, ir pietums, ir vakarienei. Draugė iki šiol neatsivalgo baba ganušo, o aš vis prisėsdavau pasiurbčioti kosmopolitano. 

„Emelia's“ – bandžiau atsivalgyti kalmaro su čili padažu.

„Loose Keys“ – kava; rytais iškart išvydę mane žinodavo – double cappuccino. 

„Barrel“ – jei nesinori nei valgyti, nei šokti, kelias veda į šį sporto barą alaus, o kam patinka, ir biliardo žaisti. 


Dėl vietinių skundų vakarėliai čia baigiasi vidurnaktį, bet užtai vyksta kasnakt, geriausia eiti nuo dešimtos. Štai tvarkaraštis:

I – „Loose Keys“, „Jungle“, „Baile“, „Rumbar“

II – „Baile“

III – „Jungle“, „Baile“, „Rumbar“

IV – „Baile“

V – „Jungle“, „Loose Keys“, „Rumbar“

VI – „Harana“, „Jungle“, „Rumbar“

VII – dieną „Lamari“, vakare „Bravo“, „Rumbar“


Kur neoficiali šventė tęsiasi po jų, visuomet reikia klausti ten esančių vietinių, kurie paprastai mesteli baro pavadinimą. Nepraradę atkaklumo, kartą pakliuvome į gyvos muzikos vakarėlį, kuris galiausiai pasibaigė švedų ir filipiniečių dainų varžytuvėmis.

Malinao paplūdimio ramybė.

Paskutinis pasivažinėjimas – slaptuoju vadinamas Malinao paplūdimys. Keliolika minučių motoroleriu ir atsidūrėme ramybės oazėje. Čia pat paprašėme valtininko, kad padarytų ekskursiją po mangroves. Paprašęs po pusantro šimto pesų už žmogų, vyrukas užsikūrė valtį. Diena itin rami, įsitaisiusi valtyje stebėjau vandenyje braidančius vietinius. Ko jie ten ieško? Maisto. Galiausiai laviruodami tarp krūmų, priplaukėme iki vandenyje pastatyto medinio nameliuko. Tik valčiai nutilus ir man padėjus kojas ant medinių rąstų, užplūdo itin retai aplankanti ramybė. Tokia, kuri pasitaiko tik pasprukus nuo visų gyvenimo trukdžių. Likusi vien su bikiniu, pamerkiau kojas į vandenį, įsiklausiau į paukščių čiulbėjimą. Žvilgtelėjusi į valtininką nebesistebėjau jo romumu, mat harmoningas gamtos gyvenimas atsispindi jo veide. Nepanašu, jog jam ko nors trūktų iki pilnos laimės, o gal jis tiesiog linkęs atsiduoti likimui į rankas. 


Popietė Lamari restorane.

Per šias savaites sapnuoti nesapnavau, jog paskutinį rytą iš liūdesio valgyti negalėsiu. Šitaip nenorėjau palikti salos gyvenimo: šėlionių bangose, ilgų pietų su drauge, saulėlydžių, nesibaigiančių vakarėlių, palmių miškų, draugiškų vietinių, pigaus romo (nors tik sykį ragavau), net po lietaus nuolat pasipildančių balų ir aplink besisukiojančių šunų, kurie vis baksteli snukučiais, jei tik pasigenda žmogaus dėmesio. Ačiū mano draugei, nenuilstančiai salos gyvenimo advokatei Simonai, kuri leido atrasti baba ganušą, didelių džiaugsmų ir mažų stebuklų. Xx

  • White Facebook Icon
  • White Instagram Icon
  • White Pinterest Icon
  • White Twitter Icon
  • White Google+ Icon
  • White Snapchat Icon
  • White LinkedIn Icon

© 2018 by Živilė Kasparavičiūtė