• Živilė

MALTA: DEŠIMTIES MERGINŲ NUOTYKIAI

Updated: Jan 21, 2018

Išsiilgusios pietietiškų orų ir nerūpestingų atostogų linksmybių, susipakavome spalvingiausias, retokai Londone dėvimas vasariškas suknias ir septynioms dienoms išskridome į Maltą, Viduržemio jūros salą, garsėjančią įspūdingu istoriniu paveldu, pasakiško grožio pakrantėmis ir draugiškais vietiniais gyventojais.




Per „Airbnb“ išsinuomojome apartamentus Slimoje ir San Gildžane – miesteliuose, kur gyvenimas verda aktyviausiai ir viską galima apeiti pėsčiomis. Nors jokios veiklos iš anksto nebuvome susiorganizavusios, vos išlipus iš lėktuvo planai dėliote dėliojosi. Mums pasisekė, kad vieno iš apartamentų savininkas parūpino mikroautobuso vairuotoją ir šis ne tik visą savaitę kantriai vežiojo po Maltą (žinoma, kaskart imdamas 30 eurų), bet ir nieko nelaukdamas pažėrė idėjų įspūdžių ištroškusioms atostogautojoms.



Pirmą rytą nusprendėme atsigriebti saulėkaitoje ir patraukėme į paplūdimį, kuris, beje, uolėtas.  Kelios iš mūsų ištiesė kojas ant uolų, o kitos nutarė patausoti šonkaulius ir nukulniavo į pajūrio kavinę „MedAsia“, kur gultas visai dienai kainuoja 15 eurų. Vakarop, jau gerokai nubučiuotos saulės, prie jų prisijungėme ir mes, nes ten pat laukė vakarienei rezervuotas stalas. Ant jūros kranto esantis restoranas „MedAsia“ pristatomas kaip tiltas tarp dviejų pasaulių – Viduržemio jūros ir Azijos, – mat meniu galima rasti šių dviejų virtuvių patiekalų. Nors būrys itin dėmesingų padavėjų ir vitrininiai langai į jūrą byloja apie brangiai atsieisiančią vakarienę, kainos labai nesikandžioja: už traškią, dailiai patiektą antieną sumokėjau 15 eurų ir dar pusę porcijos parsinešiau namo.



Tik pirmadienio rytą stovint Viduržemio jūros bangas skrodžiančio burlaivio priekyje mane užplūdo ramybė ir jausmas, kad vasaros atostogos pagaliau prasidėjo. Prieš tai dvi dienas bėgome londonietišku ritmu: čia – paplūdimys, čia – greita vakarienė restorane, čia – naktinės linksmybės… Viską greičiau, greičiau, juk reikia daug kur suspėti! O jūroje nepaskubėsi. Belieka džiaugtis odą glostančia saule, plaukus maloniai kedenančiu vėju ir kojas kutenančiais vandens purslais.


Burlaivį išsinuomojome visai dienai už beveik 500 eurų. Jo kapitonas Simonas Bradburnas, kuris, beje, buvo labai svetingas šeimininkas (net mūsų indus suplovė!), nuplukdė mus iki Žydrosios lagūnos, prie Komino salos nusidriekusio žydro vandens lopinėlio. Čia ne tik pasipliuškenome kelių metrų gylio vandenyje, mėgavomės vasariškais pietumis, bet ir praganėme dvi drauges. „Pažiūrėkit į viršų – ten Gerda su Juste moja!“ – sušuko viena iš mūsų, ir visos akimirksniu nulėkėme į laivagalį žiūrėti, kas vyksta. Pasirodo, šios dvi drąsuolės sumanė užsiropšti ant bauginančio aukščio uolos. Kad jau tiek stengėsi, padariau keletą nuotraukų ir nuėjau toliau sau ramiai gurkšnoti vyno. Po kelių minučių abi grįžta kikendamos: pasirodo, praleidau jų šuolį jūron… Net šiurpuliukai nukrėtė vėl žvilgtelėjus į tos uolos aukštį.




Antradienio popietė buvo juokinga ir chaotiška: sutarėme susitikti papietauti Gintarės, kuri Maltoje gyveno keletą metų, rekomenduotoje kavinėje „Café Cuba“. Vargais negalais atsibasčiusios iki sutartos vietos, visai nenudžiugome: staliukai pastatyti prie triukšmingos gatvės, erdvės ne itin daug. Be to, niekaip negalėjome rasti kitų draugių, nors šios prisiekinėjo laukiančios čia pat. Ak, pasirodo, yra daugiau nei viena „Café Cuba“! Ką darysi, prisėdome ir šio bei to užkandome, nors niekam kitam čia užeiti nesiūlyčiau. Tuo tarpu kitos merginos puikiausiai papietavo: išgyrė ne tik San Gildžane esančios „Café Cubos“ maistą, bet ir iš terasos atsiveriantį pasakišką jūros vaizdą.


Vakaras buvo skirtas paaugliškoms linksmybėms. Pasidabinusios, pasikvepinusios užsukome pas merginas į erdvią terasą. Nuvilnijo asmenukių banga. Saulei besislepiant už horizonto sėdome į savo kasdienį raudoną taksi – lekiam į MTV vakarėlį! Kiekvieną birželį Valetoje vyksta nemokamas MTV koncertas „Isle of MTV“, kuriame dainuoja tokios žvaigždės kaip Rita Ora, Snoop Doggas, Nelly Furtado… Šįkart susirinko apie 15 tūkst. jaunimėlio, dauguma jų vos perkopę paauglių amžių. Scenos efektai buvo gan įspūdingi ir puikiai matomi iš tolo, bet mes nenustygome vietoje ir vargais negalais prasibrovėme arčiau scenos. Tą vakarą su Jess Glynne uždainavome „Darling, Hold My Hand“ ir prie didžėjaus pulto išvydome amerikietiškąjį Jėzų Kristų, Steve Aoki.


Trečiadienis buvo skirtas turistinėms atrakcijoms, tiksliau, pasivažinėjimui autobusu. Susimokėjusios po 17 eurų, užsiropštėme į antrą autobuso aukštą ir su pasimėgavimu pavirtome į tingias turistes. Pagaliau galėjau paslėpti saulės nusvilintas kojas į pavėsį ir leisti gaiviam vėjui dar labiau išdraikyti ryte atsainiai sušukuotus plaukus. Valandžiukę pasivažinėjusios po išdžiūvusius Maltos laukus ir miestelius išlipome Medinoje, tūkstančių metų senumo istorinėje Maltos sostinėje, dar vadinamoje tyliuoju miestu, tarp kurio sienų tvyro ramybė ir vasariška vėsa. Merginų grupelė ir vėl suskilo perpus, mat atsirado panorusių keliolika minučių pasivažinėti karieta už 30 eurų. Kitos patraukėme tyrinėti miesto pėsčiomis. Dievinu istorija alsuojančias viduramžių sienas ir siauras gatveles, todėl Medina atmintyje įstrigo kaip viena įspūdingesnių, ypatingą dvasią skleidžiančių salos vietų. Ne veltui šis vos tris šimtus gyventojų turintis, tūkstančių turistų sulaukiantis miestelis yra įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.



Sakoma, jog negalima palikti Medinos neužsukus į „Fontanella Tea Garden“, kur kepami geriausi Maltos tortai. Kadangi esame nepataisomos smaližės, nepraleidome progos paragauti ir įvertinti. Įsitaisėme kavinės terasoje, iš kurios atsiveria vaizdas į tolimus salos horizontus. Greitai akimis perbėgusi per ilgą desertų meniu, išsirinkau įdomų, saldžiai gaivų derinį – gabalėlį šokolado, obuolių ir lazdyno riešutų torto. Prisiminus seilė tįsta!




Vakarop pasigavome paskutinį autobusą į Auksinę įlanką, kur driekiasi vienas iš nedaugelio smėlėtų Maltos paplūdimių. Vakarieniauti prisėdome ant šlaito esančiame restorane „Apple’s Eye“. Ir vėl vaizdas į jūrą – lengva išlepti. Vienintelis dalykas, dėl kurio galėjome skųstis, – tai sunkiai įveikiamos patiekalų porcijos, todėl laukiant pagrindinio patiekalo geriau neužsisakyti užkandžių. Sočios ir patenkintos nusileidome iki jūros saulės palydėti.



Sutemus grįžome į Slimą, ir merginos pradėjo dabintis dar vienai linksmybių nakčiai. Aš, gerokai perkaitusi saulėje, tesugebėjau nukrėsti smėlį nuo lininės suknelės ir sukelti jūros druska sūdytus plaukus į kuodą. Nelabai klasiška žinant, kad išsiruošėme į jachtų apsuptą šampano ir vyno barą „Tifanny“, kur elegantiški svečiai traukia vietoje nusipirktus cigarus. Tačiau tąkart buvo ramu: tik dėmesingi darbuotojai, mes ir pora įdomių vyrukų. Vienas jų visaip bandė padaryti įspūdį: ne tik demonstravo nuotraukas popžvaigždės J. Bieberio draugijoje, bet net ir ant galvos atsistojo. Kitas buvo kiek kuklesnis ir konkretesnis: penktadienio nakčiai pasiūlė VIP staliuką bare „Bedouin“ su sąlyga išleisti mažiausiai 300 eurų.


Ketvirtadienis – kokteilių ir maudynių diena. Iš ryto išsiruošėme į Maltos nacionaliniame akvariume esančią paplūdimio kavinę „Café Del Mar“. Išties įspūdinga vieta, viliojanti atsipalaiduoti prie vadinamojo „begalinio“ baseino (angl. „infinity pool“). Sumokėjusios po 20 eurų buvome palydėtos iki minkštučių, baltučių VIP gultų, išrikiuotų priešais baseiną, kuris būtų visai šalia jūros, jei ne aštrių uolų ruožas. Patogiai įsitaisėme ir netrukus skambant džiazui ir laundžo muzikai gurkšnojome nuodėmingas pinakoladas, čia kainuojančias 6,5 euro. Saulei besiritant horizonto link užsisakiau šios kavinės vardu pavadintą jūrų gėrybių picą. Netrukus pasigailėjau, nes po valandžiukės kelios draugės susėdo vakarieniauti čia pat esančiame restorane ir jo maistą vėliau visaip išliaupsino.



Tuo metu aš, likusi prie baseino, tyliai stebėjau, kaip saulė slepiasi už horizonto. Akyse nykstančios paskutinės dienos šviesos akimirkos nuginė mintis iki giliausių širdies kampučių, kuriuose kažkada paslėpiau savo nuoskaudas ir baimes. Susimąsčiau apie paskutinius kartus, užklumpančius netikėtai, išverčiančius iš kojų ir primenančius apie gyvenimo laikinumą… Oda šiurpsta: nežinia, kada bus paskutinis kartas, kai stebiu saulėlydį, nežinia, kada paskutinį kartą šoksiu iki ryto, kada paskutinį kartą apkabinsiu mylimą žmogų. Baugu! Baugu, bet skatina džiaugtis akimirka, pakilti virš niekada nesibaigiančių kasdienių problemų liūno ir skinti dieną iš širdies.



Penktadienio popietę išsiruošėme į Popajaus kaimą, arba Saldžiojo dangaus miestelį, – legendinio jūreivio vardu pavadintą pramogų parką, prieš daugiau nei tris dešimtis metų pastatytą specialiai filmo, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Robinas Williamsas, filmavimui. Į 15 eurų bilietą buvo įskaičiuota plaukiojimas motorine valtimi, stiklinaitė punčo, paplūdimio gultai ir atvirukas. Puiki atrakcija vaikams, bet tinka ir tokioms „twentysomething“ merginoms kaip mes. Vos praėjus pro vartus šventė prasidėjo: popmuzika drebino įlanką, kalvos apačioje stūksojo eilė mažučių lūšnelių, o mėlynai žalias vanduo sūpavo išrikiuotus pripučiamus vandens tramplynus. Saulėkaitoje ne tik papietavome, paplaukiojome, bet ir gavome nusifotografuoti su Popajumi ir Olivija, vis zujančiais pirmyn ir atgal. Nors buvo smalsu įkišti nosį į apgriuvusius namelius, bylojančius apie linksmą jūreivio gyvenimą, labiau už viską nudžiugau atsisėdusi į motorinę valtį, kuri, vos mus atplėšusi nuo kranto, taip įsisiūbavo, kad jau galėjome šiek tiek įsivaizduoti, ką reiškia vargšo žmogaus išlikimas nesutramdomoje jūroje.




Paskutinės vakarienės susitikome vietinio gyventojo rekomenduotame, penkių žvaigždučių viešbutyje esančiame elegantiškame restorane „Quadro“, galinčiame pasigirti nepriekaištingu aptarnavimu ir su ypatingu dėmesiu paruoštais Viduržemio jūros virtuvės patiekalais (išties verčiančiais praryti liežuvį!). Nuo jūros sklindanti drėgmė nepridėjo pliusų sofistikuotai aplinkai, bet užtai neleido išsisklaidyti į pabaigą einančių atostogų dvasiai. Naktį pratęsėme jau minėtame bare „Bedouin“, laikomame viena prašmatnesnių Maltos naktinių linksmybių vietų. Gal ir ne be reikalo: baltas interjeras, ant jūros kranto išklota šokių aikštelė, pridengta baltais skėčiais ir užuolaidomis… Iš toli atrodo lyg vestuvių priėmimui įrengta ištaiginga erdvė.



Šeštadienio rytą išsiregistravusios iš apartamentų palikome lagaminus netoliese esančio viešbučio durininkui ir nužingsniavome paplūdimio link. Ramiausia diena iš visų: jokios skubos, tik lengvas nuovargis nuo patirtų įspūdžių gausos. Kol draugės bandė paryškinti įdegį, aš kelias valandas sėdėjau ant jūros kranto stebėdama plūduriuojančias jachtas ir slenkančius debesis, pamažu įsileisdama mintį, jog po kelių valandų teks apleisti šį rojaus kampelį.



  • White Facebook Icon
  • White Instagram Icon
  • White Pinterest Icon
  • White Twitter Icon
  • White Google+ Icon
  • White Snapchat Icon
  • White LinkedIn Icon

© 2018 by Živilė Kasparavičiūtė