• Živilė

Erika Umbrasaitė „Prancūzija Mon amour“: apie nuodėmingą gyvenimo meną

Jau beveik dešimtmetį mažame Prancūzijos kaime gyvenimą kurianti lietuvių rašytoja ir galerininkė Erika Umbrasaitė iš asmeninę laisvę ir grožį dievinančių prancūzų išmoko skinti dieną negalvodama, ką apie tai pasakys kiti. Visas savo patirtis, girdėtas istorijas, netgi neformalius tyrimus ir patiekalų receptus ji negailėdama vaizduotės pastangų aprašė knygoje „Prancūzija Mon amour“.


Man į rankas ši gyvenimo būdo istorijų knyga pakliuvo, kai „Maximoje“ ieškojau grožio ir jausmingo įkvėpimo kasdienybėje. O ką gi radau iš tiesų? Grynų gryniausią skaitymo malonumą lyg popietės desertą su kava, kuriuo mėgavausi neskubėdama.


Temos varijuoja: nuo stalo etiketo ir maisto kultūros iki flirto subtilybių, autentiškų ir žaismingų vietinių gyventojų pamokų gyventi – apie visai tai godžiai skaičiau per kiekvieną pietų pertrauką įsitaisiusi ant pievutės saulėkaitoje arba pasislėpusi nuo lietaus jaukiame fotelyje. Rašytoja mintis dėsto itin poetiškai, vaizdingai. Nuo palyginimų tiesiog sukasi galva, jie nejučia nuneša į Paryžiaus kepyklėles ir parkus arba į E. Umbrasaitės galeriją Isižake.


Beskaitydama pati užsimanau taurės burgundiško vyno ir net to kepto ėriuko, apie kurio nuotykius nepatartina skaityti vegetarams. Tačiau kad ir kiek prieštaringų jausmų prancūzų gyvenimo būdas sukeltų, jis primena, jog nevalia atidėlioti grožio ir malonumų šventėms, būtina semti gyvenimą pilnomis rieškučiomis, nes juk nežinia, kokia diena išauš rytoj.


Visgi nereikia manyti, jog viskas Prancūzijoje vien šventė, dvelkianti rafinuotumu ir elegancija. Rašytoja su ironija pasakoja apie akrilinius nagus, netikusias rankines ir grandines ant kaklo, šaldytą picą prie televizoriaus ir netašytų vidutiniokų garsų juoką. Su estetika ir joie de vivre filosofija prasilenkiančių gyventojų globalizuotoje Prancūzijoje pilna. Žinoma, šiandieninių romantikų džiaugsmui, egzistuoja ir laiko užmirštos vietos, juk E. Umbrasaitė kažkada sugebėjo išpildyti savo vaikystės svajonę įsikurdama laike sustingusiame viduramžiškame kaimelyje.



O jūs, ar kada svajojote apie pasaulio kampelį, kuriame jaustumėtės savimi ir galėtumėte ramiai gyventi svajonių gyvenimą? Jeigu tikėtume E. Umbrasaitės žodžiais, gyvenimas apsiverstų maždaug taip, kaip ji pasakoja: „Tąkart grįžusi iš Paryžiaus į Isižaką dar kartą pamąsčiau: gal iš tiesų reikėjo nustoti bėgti, atsidurti šiame Dievo pamirštame užkampyje, kur žiemą gatvėje net katės nepamatysi, kad atrasčau nuotykius, tikrąjį pasaulį čia ir dabar... Kokia banalybė, labai atsiprašau... Bet jeigu dar leisite sentimentaliai pakniaukti, norėčiau prisipažinti, kad turbūt man taip gera todėl, kad čia nieko niekam nebenoriu ir nebeturiu įrodinėti, nebetrokštu būti svarbi, noriu tiesiog būti, gyventi savo burbule, kaip sako prancūzai, ir leistis nešama gyvenimo į dar nežinomų nuotykių ar net išbandymų (kaipgi be jų) sūkurį.“


Ko jau ko, bet nuotykių pas nevaržomai flirtuojančius, atvirai konfliktuojančius, šampaną visomis progomis (šiukštu, ne su desertu) gurkšnojančius prancūzus apstu. Rašytoja dosniai dalijasi vietinių draugų asmeninėmis istorijomis, vaizdingai aprašo jų jausmingas dramas: „Bet jau per vėlu: išsigandusios žvakės isteriškai plazda, Chopino noktiurnas liūdnai skamba prieblandoje, net elegantiška balta katė ima prašytis išleidžiama į lauką...“ Kam per vėlu? Ogi sustabdyti šios žavios knygos autorės regėtą jausmų audrą, apie kurią ji šmaikščiai ir žaismingai pasakoja skaitytojams. Būtinai paskaitykite – gal pasimokysite konflikto meno.



Ne tik konflikto, bet ir, apskritai, gyvenimo meno galima pasimokyti iš prancūzų ir pačios rašytojos, kuri juk pati dažnai yra savo istorijų herojė, nuolat ieškanti tų nuodėmingų malonumų, iškeltų į laimingo žmogaus prioritetų aukštumas. Panašu, jų gyvenimo meno paslaptis ir yra „nuodėmingai“ atviras savo troškimų pripažinimas ir tenkinimas. Knygos autorė lenkia galvą prieš šios tautos pasirinkimą siekti malonumų: „Taip, sutinku – joie de vivre trykštantys prancūzai, nors ir pelnę surūgėlių ir labiausiai į depresiją linkusių europiečių vardą, yra tikrai laisvi žmonės ir nevynioja į padorumo ar nerimo, „ką žmonės pasakys“, popierėlius savo teisės patirti malonumą, ar tai būtų maistas, seksas, ar opera.“


Taigi, ar pavyko E. Umbrasaitei mane priversti įsimylėti Prancūziją? Jau beveik išsikraustau gyventi į vynuogyną! O iki to „beveik“ nusiteikiu religingai paisyti grožio, malonumo ir gyvenimo akimirkoje taisyklių be jokių baimių nusižengti prieš dviveidę moralę, kurią, kiek pastebėjau, labiausiai akcentuoja tamsius savo sielos užkaborius bandantys apvalyti žmonės.

  • White Facebook Icon
  • White Instagram Icon
  • White Pinterest Icon
  • White Twitter Icon
  • White Google+ Icon
  • White Snapchat Icon
  • White LinkedIn Icon

© 2018 by Živilė Kasparavičiūtė