• White Facebook Icon
  • White Instagram Icon
  • White Pinterest Icon
  • White Twitter Icon
  • White Google+ Icon
  • White Snapchat Icon
  • White LinkedIn Icon

© 2018 by Živilė Kasparavičiūtė

  • Živilė

Dienoraštis iš Balio: kas pasakys, ar kelias teisingas?


O ne! Pasirodo, laikas lėkte lekia net rojuje. Išaušo rytas, kai tenka palikti Ubudą, žalią žalią, ryžių laukų apsuptą, pilną kultūrinės veiklos, jogos ir sveiko maisto kavinių rojaus kampelį. Dar turime kelias valandas pasidžiaugti gaiviu, lietumi kvepiančiu oru, todėl įsispyrę į sportbačius išsileidžiame į nedidelį žygį lietaus nuplautu takeliu. Pasisekė, kad vos kelios minutės nuo mūsų vilos driekiasi keliautojų pamėgtas vadinamasis Campuhan Ridge Walk – takoskyra tarp dviejų slėnių, vedanti į Ubudo centrą.


Jau beįkaistantį rytą gyvenimui prisikėlė net ir sena skrybėlė.

Žygio pradžioje sutinkame keletą automobilių ir motorolerių, bet greitai prasideda pėsčiųių takas, eismas nurimsta ir mes visą kelią turime sau. Neįsivaizduoju, kur tiksliai tai veda, bet šią akimirką ir nesuku galvos – svarbu, kad aplinkiniai vaizdai kelia pasigėrėjimą ir alsuoja ramybe. Ištroškusi sustoju vienoje pakelės kavinukėje nusipirkti šviežių burokų ir ananasų sulčių. Kol moteris spaudžia, pasidairau į paveikslus. Mat čia ne tik kavinė, bet ir meno galerija.


Kiek paėjusi, pamatau išrikiuotus medinius drambliukus ir prisimenu, kaip sprukau nuo vieno pardavėjo ryžių laukuose, kai jis bandė man žūtbūt vieną parduoti. Gerai, kad atsilaikiau, nes šiame atokiame takelyje tradiciniai mediniai drožiniai bent dukart pigiau! Ir pardavėja nelipa ant galvos. Paimu vieną drambliuką su pakeltu straubliuku sūnėnui – sako, sėkmę neša ir per namų duris įleidžia tik gerą likimą.


Pakelės kavinėje ir sulčių, ir meno – ko tik širdis geidžia.

Man, mėgstančiai lipti kalnais, šis žygis pasirodo lengvas – lyg pasivaikščiojimas po parką. Kažkas internete minėjo, jog teko nueiti net devynis kilometrus… Gal mes ne ten pasukome, gal užsisvajoję netyčia kampą nukirtome, bet kas dabar pasakys, ar šis kelias teisingas ir išvis, ką reiškia rinktis teisingai, – žingsniuojame ir mėgaujamės vešlių džiunglių slėniais ir kalnais.


Išejus į atvirą lauką saulės spinduliai iškart stipriau apkabina pečius. Gerai, kad susiprotėjau pasiimti vandens ir skrybėlę, kuri dar neseniai buvo bekeliaujanti į šiukšlinę. Pasirodo, nereikia gyvenime taip greit nurašyti senos skrybėlaitės ir suskubti ją mesti lauk, nes net ir toji gali išlaukti savo sužibėjimo akimirkos.


Tik išėję iš savo vilos, susitinkame keletą gracingų vietinių moterų.

Tikras palengvėjimas, kad netenka laviruoti tarp kitų atostogautojų. Tačiau vėlyvo ryto ramybė tęsiasi vos pusvalandį. Tuoj prieiname upę, kur ir baigiasi takoskyra. Užsistebeilijusi į žemai stūksantį, tarp uolų pastatytą varganą tiltelį, susimąstau, jog dar ne viską čia nuveikiau, dar norisi grįžti atgal, dar norisi per kaimus praūžti su motoroleriu, dar pasmalsauti, kaip žmonės savo kiemuose tvarkosi, išgerti vieną kitą daržovių kokteilį, balietiškos kavos pas kaimyną… Na bet nejaugi lėksiu atgal, kai už kampo laukia naujos patirtys ir atradimai? Aišku lėksiu! Vieną dieną. Tą dieną būsiu pavargusi nuo nuolatinio, nepasotinamo kažko naujo troškimo, tą dieną būsiu išmokusi atsirinkti, kas teikia pilnatvę ir kas pagaliau kelia nenumaldomą norą tiesiog pasilikti ir būti.

Campuhan Ridge Walk – būdas patekti iš kaimo į Ubud pėsčiomis.

Perėjus tiltą jau prasideda pats Ubudo centras, kuriame iškart patenkame į miesto šurmulį, tyla ir ramybė kaipmat išgaruoja. Klausimas, kas toliau... Ilgai neieškoję, išvystame induistų šventyklą. Būtina apsilankyti – juk dar nebuvome nė vienoje šventovėje per šias atostogas. Apsijuosiu tradicinį drabužį ir žingsniuoju įėjimo link. Viduje – tikras grožis, baliečių dievų didybė ir rūstybė. Bet širdis jau veržiasi kitur… Norisi paskutines valandas praleisti šiuolaikinio meno muziejuje.


Prie šventyklos įėjimo gavau pasipuošti dievų garbei.

Nedelsdama pasuku Agung Rai muziejaus link. Muziejų sudaro keletas skirtingų pastatų, saugančių modernaus ir tradicinio meno kolekcijas. Pradedu nuo modernaus meno, kur prie manęs prieina nedidukas, tradiciniais apdarais pasirėdęs pusamžis vyrukas. Pradeda pasakoti apie eksponuojamus paveikslus, Balyje gyvenusius Europos menininkus. Anksčiau net nesuvokiau, kiek daug menininkų jau nuo seno puoselėjo meilę šiai dievų salai! Kiek daug jų čia sėmėsi ir vis dar semiasi įkvėpimo.


Agung Rai muziejaus eksponatai – kurti indoneziečių ir Balyje gyvenusių vakariečių.


Pažvelgusi į laikrodį suprantu, kad nespėsiu pasigėrėti visomis kolekcijomis, kad liks man muziejaus dovanotas gėrimas, kurį gurkšnodama galėčiau ramiai pavėsyje kontempliuoti apie meną. Bėgte bėgu į tradicinės tapybos pastatą, kad bent akies krašteliu išvysčiau Indonezijos menininkų palikimą. Ir kas mane nešė tų modernistų žiūrėti, kai visai šalia yra šitokia vietinės, tradicinės tapybos kolekcija!


Agung Rai muziejaus kiemas – pats kaip eksponatas.

Čia vėl mane iš situacijos gelbėja tas pats gidas. Greitai nuvedęs į dėmesio labiausiai vertas galerijas, papasakoja apie skirtingus periodus, mosteli ranka į reikšmingiausius paveikslus, o išgirdęs, kad turėjau Keliki tapybos pamoką, nusijuokia, kiek kantrybės man reikėjo susidoroti su mažomis paveikslo detalėmis… Akimis ryte ryju egzotiškus paveikslus ir tuo pačiu graužiuosi, jog šitaip skubant net gražiausios smulkmenos neišliks atmintyje. Čia pat pabaigiu savo pažintį su Ubudu ir nutariu, jog ją reikės būtinai pratęsti netolimoje ateityje.