• Živilė

Dienoraštis iš Balio: apie meną ir maudynes džiunglėse

Updated: Apr 9, 2019


2019 m. sausio 4 d.


Šįryt vėl įsitikinau, kad seniausias dar toli gražu nereiškia geriausias. Sėdėdama prie skardžio ir valgydama vidutiniškai skanią kiaušinienę, užgertą kapučinu su ne itin vykusia puta stebėjausi, kodėl seniausias Ubudo restoranas „Ibu Rai“ taip ilgai gyvuoja... Gal kai kuriuos polinkius per daug sunku išguiti, nors jie ir nebeteikia džiaugsmo? Gal dažnai tiesiog prisidengiame patogumu, o iš tiesų baisiai tingime pajudinti daugiau smegenų ir rinktis naują, nežinomą, bet potencialiai žymiai daugiau skonio receptorių sužadinančių patiekalų restoraną? Žodžiu, penktadienio pusryčiai nesužavėjo.


Po jų sėdome ant motorolerio ir nudūmėme į netoliese esantį pono Antonio Blanco muziejų. Kadangi už bilietą atsiskaityti galima tik grynaisiais, iki kasos teko eiti dukart. Muziejaus kieme mus maloniai pasitiko vietiniai gyventojai: smalsuolės papūgos, gerkles baigiantys prarėkti gaidžiai, kaip visada ramūs baliečiai šunys... Žaliuojantis ir gyvuojantis kiemas jau savaime yra priežastis užsukti pasižvalgyti, vietinėje kavinėje išgerti purpurinio limonado.




Tokių meno muziejaus sergėtojų dar nebuvau sutikusi.

Muziejaus kieme galima aptikti smalsių pozuotojų.

Pakilusi laiptais pasislepiu nuo prakaitą varyte varančios vidurdienio saulės ir pradedu tyrinėti Antonio Blanco kūrybą. Žaviuosi jo koliažais ir poezija, bet greitai suprantu, jog jo paties didžiausia aistra buvo balietės moterys ir muilas, kuriuo jos prausė savo intymias vietas. Muilą jis išradingai instaliavo ne viename paveiksle... Kas gi buvo šis iš pažiūros gašlumu pasižymintis vyrukas?


Panašu, kad muilo paskirtis Antonio Blanco įkvėpė rašyti eiles. „When they rub the gooey stuff...“ – galima įskaityti arčiau priėjus prie paveikslo.

Ponas Antonio Blanco gimė 1911 m. Filipinuose ispanų šeimoje. Nelabai gabus tiksliuosiuoe moksluose, bet sunkiai pralenkiamas kalbose ir mene, karšto ispaniško kraujo turintis filipinietis išvyko studijuoti į Niujorko meno akademiją. Būtent tada jo dėmesį ir patraukė žmogaus figūra, tiksliau moters kūnas, kaip meno objektas.


Išmaišęs pasaulį ponas Blanco į Balį atvyko 1952 m. Pats Ubudo karalius talentingam menininkui dovanojo žemės sklypą, kur iškilo ne tik meno studija, bet ir namai, tapę užuovėja bei meilės oaze jam ir jo balietei žmonai Ni Ronji, su kuria susilaukė keturių vaikų. Bėgant metams ponas Blanco visai pametė galvą dėl Balio ir fantazijose besisukančių moterų figūrų, kurios jam atnešė tarptautinę šlovę.


Vienas lankytojas muziejų apibūdino kaip vietą, kur pilna nuogų moterų. Išties, ponas Blanco turėjo aiškų inspiracijos šaltinį.

Iš karšto muziejaus – į vėsinančius Tegenungan krioklius. Visai netoli Ubudo kriokiantys milžinai vilioja daugybę turistų, todėl truputį nusivyliau, kad buvimas gamtos apsuptyje vietoj ramybės kelia įtampą: čiauškėjimas, bruzdesys, per džiungles vilnijanti tranki šokių muzika ir visi tie „atsiprašau, praleiskite“ primena Trafalgarą.


Kad jau esu čia, pasiryžtu išsimaudyti. Negilu, atrodo, imsiu ir įbrisiu atokiau nuo krioklio, šalia tiltelio. Oiiiiii! Ko nenulėkiau tolyn su neįtikėtinai veržlia srove, vos spėjau pasigauti bikinį ir išsikapanoti į krantą lyg kokia vargšelė. Fail, learn, repeat... Antras bandymas krioklio pursluose buvo kur kas atsargesnis bei malonesnis ir neatėmė tiek jėgų iriantis prieš srovę.

Balį drąsiai galima vadinti širdžių karalyste, mat čia nepraleidžiama progos jų įtaisyti šalia turistų pamėgtų objektų.

Po balietiškų maudynių užlipame pasidairyti virš krioklio, kur aš, pamiršusi apie drėgnus akmenis, paslystu ir susvyruoju. Pažiūriu žemyn – kelias ilgas, pabaiga dugne būtų skausminga. Betgi per šitokias kvailumo akimirkas mokausi atsargumo šiose džiunglėse.


Sparnuočių likimai: nuo smalsių papūgų prie traškios antienos. Niekada nežinai, kada įkrisi į keptuvę!

Viršuje išgėrę po šviežią kokosą, patraukiame namo atgauti kvapo ir persirengti vakarienei. Po tokios turiningos dienos jaučiuosi nusipelniusi gerai pavalgyti ir širdį pamaloninti raudonu vynu. Papirkti gerų internautų atsiliepimų, jau po vienos kitos valandos sėdime baliečių virtuvės restorane Mr. Wayan. Atrodo kiek pretenzingai: itin atidus, verčiantis pasitempti aptarnavimas, estetiškai patiekiamas maistas ir, lyginant su kitais restoranais, nepadoriai didelės kainos. Na, negaliu skųstis, skani buvo toji traški antiena, bet tikrai ne ta, dėl kurios užsimanyčiau sugrįžti.

  • White Facebook Icon
  • White Instagram Icon
  • White Pinterest Icon
  • White Twitter Icon
  • White Google+ Icon
  • White Snapchat Icon
  • White LinkedIn Icon

© 2018 by Živilė Kasparavičiūtė