• White Facebook Icon
  • White Instagram Icon
  • White Pinterest Icon
  • White Twitter Icon
  • White Google+ Icon
  • White Snapchat Icon
  • White LinkedIn Icon

© 2018 by Živilė Kasparavičiūtė

  • Živilė

ATKURTAI LIETUVAI – 100 METŲ. BET AR MES TIKRAI ESAME LAISVI?

Laisvi išreikšti savo identitetą, laisvi nuo stereotipų, laisvi nuo socialinių ir asmeninių baimių, laisvi nuo patyčių ir smurto, laisvi drąsiai padėti skęstantiems neteisybės liūne, laisvi priimti sąmoningus sprendimus... Turbūt dėl to dažnai ir nelaikome savęs laiminga tauta, kad dar nemokame iš esmės naudotis laisve? Vis laukiame išgelbėtojo, kuris nuvytų šalin šiaip jau ne dėl mūsų kaltės užpuolusias negandas. Išvis, ar teisingai interpretuojame žodį „laisvė“?


„Laisvė ir yra, kada savęs nevaržai, kartu laisvė yra ir nulinis taškas, nes kai išlaisvėji, pradedi kurti. Kurti yra nelengva, kurti yra iššūkiai. Laisvė yra sąlyga kūrybai”, – pastebi gerb. profesorius Liudas Mažylis, o aš susimąstau, ar į šią sąvoką įeina ir laisvė rinktis aplinkybes kūrybai, tiksliau, būti pasaulio piliečiu ir savo šalies patriotu vienu metu, nesulaukiant kaltinimų dėl Tėvynės išdavimo.



„Nejaugi tikiesi, kad valstybė namą tau duos, pinigų duos? Viską turi pats užsidirbt,“ – mano jaunėlę sesę Gretą protina jos draugė Jūratė, kuri visą gyvenimą sėsliai leidžia Lietuvoje. Tuo tarpu Greta jau septynerius metus per daug nekliauna savo gimtosios šalies: Londone baigusi univeristetą, išdūmė dirbti į Cermatą P. Šveicarijoje, vėliau pabandė prisijaukinti Vilnių, bet po poros metų vėl susikrovė lagaminus ir patraukė atgal į kalnuotąją šalį, kurią nusiteikė vadinti savo ir savo sūnelio namais.


„Kai tik laikas ateis, mano berniukas turės Šveicarijos, ne Lietuvos pilietybę, nes iš pastarosios mums jokios naudos,“ – žodžių į vatą nevynioja Greta. Jūratės ausyse tai skamba visai nepatriotiškai, todėl suprantama, jog ji pradeda aiškintis, kokios gi naudos tie išpuikę užsienio lietuviai ieško pilietybeje.

Panašu, jog žūtbūtinis įsisiurbimas į savo gimtąją žemę visai nėra pilnaverčio piliečio bruožas. Kartais tai labiau primena baimę rizikuoti ir ieškoti savęs nežinomuose vandenyse, kuriuose ne vienas tautietis yra įgijęs naudingos patirties, pasitarnavusios ir Lietuvai.

Anot Gretos, visų pirma finansinės – visi žino, kad šveicarai gauna didesnius atlyginimus ir moka mažesnius mokesčius nei užsieniečiai, todėl gali savo atžaloms sukurti stabilesnį gyvenimą. O kur dar visos socialinės garantijos? Taip pat dėl garsiųjų referendumų, kuriuose švecarai sprendžia nemažai klausimų… „Vienas balsas nieko nenulems,“ – pasišaipo Jūratė. „Šitaip ir Trumpą į prezidentus išrinko,” – atkerta Greta. Štai tau ir pasirodė pilietinio sąmoningumo skirtumai! Panašu, jog žūtbūtinis įsisiurbimas į savo gimtąją žemę visai nėra pilnaverčio piliečio bruožas. Kartais tai labiau primena baimę rizikuoti ir ieškoti savęs nežinomuose vandenyse, kuriuose ne vienas tautietis yra įgijęs naudingos patirties, pasitarnavusios ir Lietuvai.


Pavyzdžiui, nusikelkime kad ir šimtmečiu atgal, kai Amerikos lietuviai buvo laikomi visateisiais Lietuvos piliečiais, mat jų politinis, diplomatinis ir finansinis indėlis į valstybės kūrimą ir jos tarptautinį pripažinimą buvo išties reikšmingas. Tarpukariu JAV lietuviai savo gimtojoje šalyje uoliai kūrė verslą. Kažin, ar jie tuo metu numanė, jog panašaus likimo tautiečiams vėliau teks kovoti dėl teisės vadintis Lietuvos piliečiais? Na ką gi, tokia sistema...


Tokia sistema... „Bet kokiu atveju aš pykstu ant Lietuvos, ant Seimo ir savo vaiko jiems tikrai neauginsiu,” – niršta Greta, o Jūratė atsako, kad jai nerūpi, nes juk ne Seimas jai atlyginimą moka. Mamma mia… Greta, negalinti ramiai miegoti dėl kenčiančių Lietuvos vaikų, dar labiau užsidega: „O žinai, man tai rūpi, nes būtent dėl to vargšas Matukas buvo užmuštas. Ar ne per supuvusią Lietuvos sistemą draugas policininkas netyrė pirmųjų sumušimų? Juk Lietuva – giminių kraštas! Būtent dėl Matuko ir atsisakyčiau Lietuvos pilietybės.” Net girdžiu, kaip jos galvoje ūžia apmaudas.


Iš tiesų, daug skaudžių negandų drąsko Lietuvos visuomenę, kuri yra linkusi ne tik užsimerkti, bet, kaip mėgstame kartoti, pasidžiaugti dėl kaimyno nelaimės... Betgi jei jau diena iš dienos verkšlename apie tas pačias problemas, ne tik ieškokime kaltų, bet ir pasukime galvas, kaip galime pradėti pokyčius nuo savęs, būkime atidesni sau bei aplinkiniams.


Galima ilgas valandas postringauti apie gyvenimo Lietuvoje trūkumus, apie neteisybę ir korupciją, provincialumą ir netoleranciją Tačiau šiuokart, švenčiant tokią ypatingą progą, norisi pakilti virš kasdienių skaudulių ir prisiminti, jog Lietuva yra daugiau nei sistema. Tai – mūsų proseneliai, prieš šimtmetį tikėję laisvės idėja, tai – mes, šiandien sunkiai dirbantys dėl savo svajonių, klystantys ir pradedantys iš naujo. Mes patys kuriame Lietuvą, kad ir būdami svetur.


Kaip Lietuva gali būti nesvarbi? Ar dukart iškovota Nepriklausomybė ir pralietas kraujas nieko nereiškia? Ar mes ne dėl anuomet kovojusiųjų laisvę, tarsi savaime egzistuojančią būseną, nešiojamės savyje? Jie neleido sau paskęsti kasdienėse negandose ir tikėjo, kad gali savo rankomis kurti Lietuvos valstybę. Jeigu ne jie, šiandien neturėtume privilegijos pradėti nuo to nulinio taško ir gyvenimą kurti taip, kaip įsivaizduojame, ir ten, kur mums atrodo palankiau. Lengva visas pamazgas išpilti and šiandieninės valdžios, bet ar nėra prasmingiau ir širdžiai mieliau, kad ir per tūkstančių kilometrų atstumą, pradėti nuo savo kiemo, bendruomenės ar regiono? Lašas po lašo…


#mūsųLietuva #atkurtaiLietuvai100