• White Facebook Icon
  • White Instagram Icon
  • White Pinterest Icon
  • White Twitter Icon
  • White Google+ Icon
  • White Snapchat Icon
  • White LinkedIn Icon

© 2018 by Živilė Kasparavičiūtė

  • Živilė

Šri Lanka: viršūnės ir slėniai per dvi savaites

Updated: Jul 30, 2019

Viskas prasidėjo nuo egzotikai aistrą puoselėjančios mano draugės Simonos nenumaldomo noro pamatyti Devynių arkų tiltą, pastatytą praėjusio amžiaus pradžioje tarp Šri Lankos miškų ir arbatos plantacijų. Milžiniškas architektūros paminklas Vakarų keliautojus ir šią Indijos vandenyno bangų skalaujamą šalį pradėjo jungti visai neseniai, kai kažin kokios „Instagramo“ žvaigždės nutarė pozuoti aplink jo didingas arkas. Žinoma, vien dėl tilto į svečią šalį retas besitrenktų, todėl Simona ėmė ir kruopščiai suplanavo ištisas dvi pažintinės kelionės savaites. Nuo kalnų viršūnių iki milžiniškų vėžlių vandenyne – kur tik neapkliuvom, nuo pamestų kelnių iki atrastos pasaulinės futbolo žvaigždės – ko tik nepatyrėm. Bet apie viską nuo pradžių...


📍 Sigirija


Sausio 12 d.


Po keleto valandų naktinės kelionės taksi iš Kolombo oro uosto ankstų rytą atvykstame tiesiai į „liūto nasrus“ – Sigiriją. Šitaip iš sinhalų kalbos išvertus pavadintas kaimas, kuriame stūkso pora didingų uolų – Sigirija ir Pidurangala. Žinoma, netrukus kyla klausimas: ką daryyyyt? 🎶 Juk vienu metu aušros nuo dviejų viršūnių neišvysime. Abiejų aukštis beveik vienodas. UNESCO paveldu paskelbta Sigirijos uola figūruoja Šri Lankos turistų lankytinų vietų sąraše, kainuoja visai ne šri lankietiškus pinigus – apie trisdešimt eurų – ir turi labai neblogai įrengtus vakarietiškų standartų laiptelius. Tuo tarpu Pidurangala į jokius elitinius sąrašus nėra įtraukta, kelias aukštyn nuklotas gamtos, o gal ir žmogaus, suformuotomis kliūtimis ir tekainuoja vos kelis eurus. Į kitus uolų skirtumus nesigiliname, nes mūsų tikslas vienintelis – pasitikti saulėtekį virš kaimo. Jei jau taip, lai tai bus Pidurangala – ir piniginei neskausminga, ir takas aukštyn labiau primena realų gyvenimą, ir pati Sigirijos uola bus matyti visu gražumu.


Vakarinis pasivaikščiojimas aplink Sigirijos uolą.

Šiek tiek kitokio pobūdžio kliūtys prasideda dar prieš aušrą, tiksliau, tik apsistojus kaimo viešbutyje „Hungry Lion“, kur pietums gauname sausokų šri lankietiškų paplotėlių. Viešbučio šeimininkui iškvietus tuktuką, pajudame Auksinės Dambulos šventyklos, įsikūrusios milžiniškoje uoloje, link. Ji irgi ne šiaip vietelė pažioplinėti, o vertingas UNESCO paveldas. Vaikštinėjame basos, dairomės po urvus, kol vietiniai užsiima religinėmis apeigomis. Galiausiai grįžtame pas apsukrųjį tuktuko vairuotoją, kad mus pargabentų į kaimą ieškoti tikro šri lankietiško maisto. Išlipame kaimo centre ir Simona širdingai sumoka vairuotojui už pusdienio darbą. Dar po kelių minučių šis pristabdo paklausdamas, ar toliau pavėžėti nereikia, bet mes norime tyrinėti kaimo glūdumas pėsčiomis.


„TripAdvisor“ skelbia apie itin autentišką, atokiau įsikūrusį restoraną „Mili's“. Kaip neišbandysime! Tačiau po minutės pasigirsta keiksmų lavina iš Simonos. Ant ko gi ji užmynė viduryje kelio?! Pasirodo, mano brangi draugė per klaidą itin dosniai pamalonino tuktuko vairuotoją, o šis nė neaiktelėjęs įsidėjo į kišenę ir nudūmė. Kas priešintųsi vietoje 4 x 500 rupijų banknotų gavęs 4 x 5000? Jam – aukso puodas, o Simonai keliasdešimt eurų nuostolis! Tuoj pat paaiškėja, kas iš tikrųjų žmogui suteikia sparnus, mat Simutė, nieko nelaukdama, besprogstanti iš įtūžio, pasiraitoja sijoną ir visu greičiu deda į kojas per visą kaimą ieškoti to nenaudėlio. Rasti sunku nebus: vargšelis nutylėdamas klaidą, pamiršo rodęs mums savo namus. Pasisekė, kad mūsų viešbutis buvo pakeliui, todėl šeimininkas be didelių dramų spėjo išsaugoti ir Simonos nervus, ir vairuotojo gyvybę.


Įnirtingai išmaišius kaimą, galima pagaliau pasilepinti pietumis. Prisikasame iki restorano „Mili's“. Pirmas į akis kritęs vaizdas išties pakeri autentiškumu: prie tvoros iškabinti skalbiniai, aplink namą dūkstantys ir smalsiai atėjūnes stebintys vaikai, kukli lauko pastogė. Panašu, kad žengiame į privačias valdas, bet čia pat, prie pastogės, pamatome iškabą ir, supratusios, jog radome, ko ieškojusios, prisėdame prie vieno iš stalų su languotomis staltiesėmis. Mes čia esame vienintelės klientės – neturėtų tekti ilgai laukti patiekalų. Angliškai beveik nekalbanti, bet itin šiltai, nors ir nedrąsiai bendraujanti šeimos moteris atneša meniu. Kariai, ročiai, kotu, lasi – visko norim! Godžiai rydamos lasius, beveik ir nuobodžiauti pradedam, mat toji virėja mums gamina kaip tikra mama – „from scratch“. O pagaminusi, stovi šalia ir stebi, kaip valgom, tarsi klausimų, pagyrų laukia... Prie gretimo stalo į mus vis spokso jos sūnelis, o dar aplink slampinėja nemažas šuo. Nesame pratusios prie tokios intymios stebėtojų aplinkos. Truputį nejauku, bet skanaujame nedvejodamos, juk pagaminta su šitokia meile!


Sausio 13 d.


Keliamės penktą valandą ryto, nėra kada tingiai atostogauti, mat tuoj mūsų paimti prisistatys tuktukas. Iki Pidurangalos uolos vyrukas nuveža per dvidešimt minučių, vis dar tamsu. Mes drąsuolės be jokio gido imame kopti tamsoje, susitinkame ir kitų turistautojų bei vietinių šunų. Kelias išties akmenuotas ir status. Kai kur tenka šokti nuo akmens ant akmens, kabintis į šakas. Tikras išlikimas gamtoje. Pasiekus viršūnę pradeda brėkšti, tvyro rūkas. Subliūkšta viltis saulei tekant pamatyti visą Sigiriją sau po kojomis. Nepaisant to, aušros pasitikimas ant dviejų šimtų metrų aukščio uolos suteikia savotiško misticizmo, ramybės.


Rytas ant Pidurangalos uolos krašto.

Taip ir neišvydusios neaprėpiamų horizontų, grižtame į viešbutį, kur pagaliau gavusios liežuvį verčiančius praryti, vegetarų svajone galinčius būti šri lankietiškus pusryčius, išsiruošiame važiuoti į Kandy miestą. Taksi nekviečiame, tiesiog atsistojame prie kelio ir laukiame, kol galėsime sustabdyti patrakusį vietos autobusą. Belaukiant ir stengiantis nuo sunkios kuprinės nelūžti pusiau, atitipena pora draugiškų šunų. Nors Simona keliautojų forumuose prisiskaitė, jog vietinių šunų šiukštu liesti negalima, imu ir paglostau. Smėlis lieka ant delnų, bet vis dar jaučiuosi gyva. Pažvelgusi į jų linksmas akis netgi nudžiungu radusi dar vieną priežastį atvira širdimi tyrinėti tikrąją, ne vien turistams nuglotnintą Šri Lanką.


Įšokusios į vietinių prigrūstą seną autobusą, atsisėdame gale. Kur daugiau jei ne čia pamatysi gyvenimo įvairovę: su vaikais, su daržovių maišais, su dainomis ir maldomis įvairiausio amžiaus šri lankiečiai stengiasi pasiekti savo kelionės tikslą.


Atvykusios į Kandy, pasineriame į miesto šurmulį. Jau išmokstu ir kuprinę nešti, kuri kelionės pradžioje atrodė sunkiai atplėšiama nuo žemės. Pasigauname tuktuką. Jo vairuotojas meistriškai sutalpina kuprines mums už nugarų ir užveža į kalną, ant hostelio „Hipsters Hideout Lounge“ kiemo, kuriame šeimininkauja stipruolis senbernaras ar panašios veislės mažutis. Baisiai mielas, tik vėliau pamatysime, kaip nekaltai, bet nenuilstamai varvina seilę prieš vakarieniaujančius keliautojus.


Gražuolės pozuoja garsiojoje palmių alėjoje Peradenijos karališkajame botanikos sode.

Nieko nelaukusios išsiruošiame į Peradenijos karališkąjį botanikos sodą, tik prieš tai nutariame išbandyti gatvės maisto. Nužingsniavusios iki artimiausių kavinių, prisiperkame įvairių suktinukų ir bandelių, kimštų daržovėmis su liežuvį kutenančiais prieskoniais. Pradeda lyti, taksi nesulaukiame, todėl tenka kalbinti ir taip besikabinėjančius tuktukų vairuotojus. Galiausiai išsiderėjusios gerą kainą, atsiduriame botanikos sode. Daug žydinčio grožio, įspūdingos palmės ir bambukai. O kur dar milžiniški medžiai, apkibę prisivalgiusio katino dydžio šikšnosparniais! Į hostelį grįžtame pilnos įspūdžių, bet įspūdžiais sotus nebūsi. Gerai, kad vietinis baras daro puikiausią karį ir nuodėmingai skanias pinakoladas su vietiniu romu, vadinamuoju araku. Atsipalaiduojame iš širdies, bet miegoti einame nehipsterišku metu ir už durų gyvenimą švenčiantys likusieji svečiai greitai priverčia pamiršti apie poilsį.

📍 Nuvara Ilaja


Sausio 14 d.


Miegojusios ar ne, vėl kraunamės daiktus ir štai čia ir vėl Simoną ištinka nelaimė: paslaptingu būdu dingsta kelnės. Lyg ir joks mažutis nesikėsino jų numauti šiomis dienomis... 🤷‍♀️ Šikart reikalo ji neišspręs per kaimą kelnių lyg praganytų pinigų ieškodama, bet ir nereikės, mat panelė atsiminė jas pakabinusi „liūto nasruose“, Sigirijos viešbutyje. Moralas? Dėl aistros egzotikai gali ir kelnes pamesti, bet svarbiausia laiku susiimti ir nepamiršti nešiotis bent jau galvos ant pečių – pravers naviguojant Azijos džiunglėse. 😉

Įsitikinusios, kad likusios kelnės supakuotos ir protas vis dar blaivus, judame gaudyti traukinio į kalnuotąją Nuvara Ilają. Pirmos klasės bilietų negauname, todėl tenka pasiryžti traukinyje stovėti daugiau nei tris valandas. O kodėl ne? Irgi patirtis... Ir visai neapgailestauju, nes būtent ten vietiniai pardavėjai kiekvienoje stotelėje praeina su auksarankių žmonų gamintais užkandžiais. Pamiršusios bet kokias higienos taisykles, ragaujame rankomis ir vėl kuo puikiausiai išgyvename. Galiausiai pasiekiame kelionės tikslą, kur mus pasitinka odiniu švarku ir žiemine kepure apsimūturiavęs tuktuko vairuotojas. Juokiamės, bet po valandos kitos ir pačios išsitraukiame šilčiausius drabužius, nes pakilus aukštai į kalnus temperatūra nukrito gal iki aštuoniolikos laipsnių.


Mūsų būstas šįkart ypatingas, ypatingoje vietoje: vadinamoji „hideout“ kabina viduryje arbatos laukų, savo forma primenanti milžinišką inkilą. Prie įėjimo žydi saulėgrąžos, tolumoje matyti išsibarstę kaimo namai. Tyla ir apniukęs dangus. Štai tada šaltukas ir pradeda kabintis į odą. Bet nėra laiko nuo jo slėptis: patraukiame į kaimo centrą ieškoti restorano. Bežingsniuojant tarp arbatos laukų išvažinėtais keliukais, iš visų kampų pradeda lįsti vaikai. Sveikinasi, šypsosi iki ausų, turbūt nedažnai mato tokią egzotiką. Mane sužavi ryškiai apsirengusios moterys, stovinčios tarpduryje, rankose laikančios mažuosius ir mus lydinčios smalsiu, irgi dar vaikišku žvilgsniu. Visi laimingi.


Rytas kabinoje Nuvara Ilajoje.

Vos išėjus iš arbatos laukų, driekiasi ežeras, ant kurio kranto tolumoje vyksta šventė. Kažkodėl tvyro europietiška atmosfera, lyg būtume Alpėse. Iš restoranų ilgai rinktis nereikėjo. Bene radome vieną ir dargi nepigų, bet aukšto aptarnavimo lygio, pavadinimu „Indian Summer“. Pasitempęs padavėjas pasodina prie apvalaus stalo ir išdalija plančetes. Išnaršome meniu su galybe patiekalų ir visos užsisakome skirtingų karių. Gal restoranas ir vos ne vienintelis kaime, bet pasirinkimas ir maisto kokybė atstoja keletą.


Tamsoje parpėdinus namo, užsuka mūsų kabinos šeimininkas su papildomomis antklodėmis, kad naktį nesušaltume. Jaunuolis itin draugiškas, stoviniuoja ir šnekučiuojasi su mumis ilgokai, visai neketindamas pats eiti ilsėtis. Pasirodo, jis studijuoja Kolombe, o čia, tėvų žemėje, pastatė ypatingų būstų keliautojams. Tikras šaunuolis! O kur dar „six pack'as“, kurį draugės vos jam išėjus nuodugniai apžiūrėjo jo „Instagramo“ paskyroje, mirgančioje bemarškinėmis asmenukėmis! 😏


Sausio 15 d.


Atsikeliame šiek tiek anksčiau prieš dienos planus, kad galėtume pasidžiaugti į kabinos antrą aukštą beatsisukančia rytine saule. Netrukus šeimininko motina atneša žadėtus pusryčius: visą kalną į blokus suspaustų ryžių su šlakeliu aštraus padažo. Ir vėl... Turbūt čia, Šri Lankoje, nuo ryžių nepabėgsi. Pasisotinusios išsiruošiame į arbatos gamyklą. Tik nusigavusios iki vartų sužinome, jog šiandien – vietinė religinė šventė, todėl gamykla uždaryta. Na ką, planai keičiasi: judame iki „Lovers' Leap“ krioklio. Kodėl toks romantiškas pavadinimas trisdešimties metrų aukščio kriokliui? Aišku, kad dėl meilės. Legenda pasakoja, jog seniai seniai Nuvara Ilajoje gyvenęs princas įsimylėjo iš gretimo kaimo kilusią merginą. Deja, karalius prieštaravo jų meilei. Siaubingai nusivylęs princas su sužadėtine per pilnatį užlipo ant krioklio uolos ir nušoko į nebūtį. Tačiau kad ir kokia jaudinanti istorija, mes visai netrokštame šlapiais šlaitais kopti aukštyn, ypač, kai kažin koks neaiškus vietinis vyrukas įkyriai siūlosi parodyti kelią.


Pakeliui namo mūsų tuktukui kelią pastoja švenčiantys vietiniai, pasidabinę tradiciniais kostiumais bei nuoširdžiomis šypsenomis, ir pasiūlo paragauti šventinio patiekalo iš milžiniškos lėkštės. Jaunuolis tiesia ranką su patiekalu, dalijasi istorija apie tenykštes tradicijas, o aš, sutrikusi, nežinodama, kaip vaišintis, žiūriu išpūtusi akis. Gerai, kad Eglė greitai susizgrimba ir drąsiai atkiša delną. Jos pavyzdžiu pasekame ir mes. Šitaip visos trys gauname paskanauti šri lankiečių bendruomenės šventinės košės iš savo pačių rankų. Saldu, gardu, bet neatspėsiu, kas gi ten buvo.


Nuvara Ilaja: nuo šventinių papročių iki parduotuvės traukinių stotyje.


📍 Ella


Vakarop sėdame į traukinį ir išvykstame į kalnuotąją Ellą. Vos atvykusi, iškart pajuntu tvyrančią kalnų ramybę. Už neblogą kainą išsiderėjusios tuktuką, netrukus atsiduriame savo prašmatniame viešbutyje „Serenite Ella“, iš kurio lauko terasos atsiveria kvapą gniaužiantys vaizdai į didingus kalnus ir krioklį kažkur tolumoje. Kalnai turbūt yra vienintelė didybė, kurią branginu ir pateisinu šioje žemėje. Jei ne aplink zujančios patrakusios bezdžionės, sakyčiau, jog atradome rojaus kampelį. Sutemus nusileidžiame į kaimo apačią, kur milžiniškame restorane „Cafe Chill“ randame maisto ir veiksmo. Koks bruzdesys! Akivaizdu, kad čia dienas užbaigia daugelis turistų. Basi švenčia gyvenimą. Po kelių pinakoladų prie mūsų staliuko prieina kresnas britas. Jau alaus padauginęs, pradeda pasakoti, kokį ūkį jis ketina perimti iš tėvo ir kaip visuomenė galvoja, jog ūkininkai pertekę turtais ir kaip jis nepakenčia savo tingių tautiečių, ir kaip gerbia darbščius lietuvius, kaip jaučia apmaudą ir pasipiktinimą dėl „Brexit“. Žodžiu, monologas ilgas. Galiausiai pirštu parodo į ilgakasį vyruką, sėdintį prie jo stalo, esą jis – kažin koks garsus futbolininkas... Taip, žinoma, nes alaus prisisiurbę ūkininkai juk atostogauja su pasaulio žvaigždėmis.


Sausio 16 d.


Kitą rytą vos pramerkusi akis suvokiu, jog esu ne viena. Atitipenusi iki balkono, praskleidžiu užuolaidą, bet nė nesistengiu praverti durų, nes jame šeimininkauja bezdžionės. Kaip puiku!! Vietoje kavos balkone gaunu aršų rytinį pasisveikinimą, bet nenukabinusi nosies susiruošiu pusryčiams nuostabiojoje terasoje. Karštas karis, vėsi dienos pradžia... Lyja, rūkas. Vaizdas, už kurį tiek mokėjome, slepiasi ūkanoje. Nepaisydamos oro komplikacijų, pajudame Mažosios Adomo viršūnės link. Užlipame laiptais, bet nieko įspūdingo nematyti. Šalta, vėjas bando mus nupūsti žemyn, čia pat, duobutėje, vargšas šunelis miega susisukęs į kamuoliuką. Taip ir norisi man prie jo prisijungti. Jau besukant namo Simona padrąsina tęsti žygį per kalnus ir galiausiai pragiedrėja. Tereikėjo išlaukti. Slėniai gniaužia kvapą, kojos linksta lipant stačiais šlaitais. Kai pasikabiname ant akmens šalia šlaito, praeidami rusų turistai mus pavadina nenormaliomis. O mums kas – mes semiam gyvenimą rieškučiomis! 😃


Po žygio dar kažkaip sugebame nupėdinti iki garsiojo Devynių arkų tilto, dėl kurio ši kelionė ir prasidėjo. Pakeliui išgeriame po kokosą (turbūt visos namų šeimininkės juos pardavinėja ant kiekvieno namo kampo), dėl kurio tenka ieškoti krūmo viduryje džiunglių. Tiltas iš tiesų įspūdingas, tik man akyse jau mirga nuo vėjo, lietaus, saulės ir vėl lietaus... Beslidinėdamos šlapiame molyje nusileidžiame ant arbatos šlaitų – juk reikia įsiamžinti. Kartu su kitais turistais sugniaužę kvapą laukiame ilgo mėlyno traukinio, kurio pravažiavimas šiuo tiltu, pasirodo, ir yra ta būtinoji keliautojo patirtis. Stovim, laukiam tos ypatingos akimirkos... Švyst ir iššoka mažutis traukinukas ir visi leipsta juokais dėl sprogusio burbulo.


Viršūnės ir slėniai Elloje.


Sausio 17 d.


Išaušus paskutiniam rytui Elloje, ramiai užsisakome europietiškų pusryčių. Metas pailsėti nuo ryžių iššūkio! Vėliau laukia paskutinė kelionė šiame miestelyje – į arbatos gamyklą „Uva Halpewatte“. Susimokame kažkiek rupijų ir gauname paskaitą apie arbatos auginimo ypatybes ir gebėjimą atskirti kokybišką arbatą nuo šiaip gėralo bei prisijungiame prie turo po gamyklą, kur triūsia dulkėti, basi vietiniai gyventojai. Gyvenimas arbatos dulkėse neatrodo labai patraukliai, bet ir ne žeminančiai. Sukasi jie sau tarp arbatos maišų, uždirba tą pinigą šeimai... Galvoju, ar jų atlyginimams nubyra ir nors kiek tų pinigų, mūsų sumokėtų už vakarietiškai įkainotas arbatos pakuotes, taip dailiai išdėliotas gamyklos parduotuvėje.


📍 Udawalawa


Prisipirkusios juodosios arbatos, sėdame į taksi ir išdumiame į Udawalawą, kur mūsų laukia dar vienas egzotiškas būstas – milžiniška palapinė džiunglėse. Čia tokių yra visas kompleksas, pavadinimu „Gaga Bees“, todėl nesijaučiame vienišos. Nors ir be jų vienišam jaustis būtų sunku, nes tuoj pat prie lango pamatome didžiulį vorą, vonioje aptinkame tarakoną, o kur dar visi netylantys gamtos garsai! Panašu, jog naktį kils kova dėl išlikimo. Bet kol kas išeiname į kaimą pasižmonėti ir maisto susirasti. Pakelėse stūkso tarp medžių išsibarstę mūriniai spalvoti namai. Kai kurie netgi be durų ir langų, bet vis tiek atrodo tvirtai.


Įdomu stebėti, kaip šeimos ramiai leidžia vakarą terasose, slampinėja lėtai, tarsi nieko gyvenime jiems daugiau nereikėtų. Nusigavusios iki pagrindinio kelio, už centus prisiperkame cinamono lazdelių. Turbūt pardavėjas mano, jog kvailas turistes labai nuplėšė, nes nesulaiko juoko ir mostelėdamas į mus palinksta draugui kažko pasakyti. Skirtingi lūkesčiai, bet visi gauname, ko norėję. Tačiau cinamonu sotus nebūsi, tenka tęsti restorano paieškas. Gatvės čia didelės, bet kur nors pavalgyti rasti sunku. Galiausiai prisėdame kažkokiame šeimos bufete „Common Rose“, kur visi turistai renkasi. Netgi lietuvaičių susitikome (kur tik mūsų, mažos tautelės atstovų, nėra 😋).


Pakeliui namo, kaimo parduotuvėse prisirenkame ne tik vaisių, bet ir naujienų. Pasirodo, safaris kainuoja žymiai pigiau, nei pasiūlė mūsų viešbutis, todėl reorganizuojamės. O viešbučio šeimininkai nors ir sukti, bet nepėsti – nenori mūsų paleisti ir mažina kainą. Dar kiek pasimuisčiusios, nutariame pasilikti su jau pažįstamais veidais, taip bijančiais neigiamų „TripAdvisor“ atsiliepimų.


Pasivaikščiojimas po Udawalawą.


Sausio 18 d.


Penktą valandą ryto, dar aklinoje tamsoje, mus paima safari džipas. Atskuodusios vėjui kedenant plaukus, jau randame ilgiausią džipų eilę prie įvažiavimo. Vietinė aplink verslaujanti moteriškė parduoda juodos kavos, kuri labiau primena silpną, bet gerokai per saldžią arbatą. Begurkšnojant prie mūsų džipo sustoja nusišlapinti vyrukas. Tarsi prie savojo gėdijosi, o prieš nepažįstamas akis būtų drąsiau. Tai žioplys!


Galiausiai pakliūname į safarį ir pradedame dairytis dramblių. Štai vienas toks laimingas, ramus, sau kabina šaką straubliu, kasinėja žolytę. Tai ne tas vargšelis, pajuodęs upėje prirakintas drambliukas, kurį matėme Sigirijos kaime. Niekaip nesuprantu, kaip turistai sau leidžia jais jodinėti! Juos pačius reiktų pririšti prie kokio Šri Lankos medžio – o ką, ne autentiška patirtis?


📍 Tangalė


Prisiganiusios dramblių, povų ir jaučių, papusryčiaujame savo džiunglių viešbutyje ir išvykstame į Tangalę. Pagaliau vėl jūra! Pats metas tingioms atostogomos. Apsistojame nameliuose su privačiu paplūdimiu. Apie tokį smėlėtą kiemą, kuriame auga palmės paprastai galima tik pasvajoti, o mes štai lepinsimės kelias dienas. Šimtas metrų iki jūros, nemeluojant. Netoli kranto stūkso nemažai akmenų ir uolų, kurių sukeltos srovės primena maudynes skalbimo mašinoje. Turiu pripažinti, jog nuolatinė kova su bangomis išmokė labiau gerbti jūrą. Ne juokas. Nors gal kiek ir juokinga, kad tos valiūkiškos bangos drįsta nuplauti mano šlepetes ir rankinę, kol žingsniuodamos paplūdimiu į toliau įsikūrusį restoraną, bandome pagauti kadrų su pasakišku saulėlydžiu. Situaciją išgelbėja itin greita Eglės reakcija. 🙏


Šiame pajūryje vietų pavalgyti yra nemažai, leidžiame sau pasidairyti. Vienas iš internautų išgirtų restoranų pasirodo per pretenzingas, kai tarp tuščių stalų vaikštinėjanti jo šeimininkė iš Europos pareiškia, kad pas ją laiminga valanda yra visada ir nė neketinanti siūlyti jokių, anot jos, studentiškų nuolaidų. Cha, nepanašu, kad laime trykštų net nuobodžiaujantis barmenas. Vakarieniaujame šiek tiek hipsteriškame restorane „Cinnabar“, iškeltame visai prie pat vandenyno kranto, nuklotame smėlio ir leidžiančiame šeimininkauti porai linksmuolių šunų. Maistas, pavyzdžiui, kalmarai ir žuvis, verčia liežuvį praryti, o vis artėjančios ir beįsišėlstančios bangos tiesiog prikausto žvilgsnį. Užsemia tiek, kad galiausiai tenka ieškoti aplinkinio kelio namo per kaimą.


Mūsų audringas rojaus kampelis Tangalėje.


Sausio 19 d.


Išaušta ramus, dar vėsokas rytas. Išėjusi į terasą pasirąžyti, žiūriu, kad gero pusmetrio ilgio driežas svečiuojasi mūsų kieme. Mes kaip kokios gamtininkės puolame vytis, apžiūrėti atklydėlį iš arčiau. Bėgame paskui su kameromis, o jis, vargšelis, vingiuoja tarp palmių smėliu bandydamas pasprukti. Prigauname krūmuose – tuo ir baigiasi mūsų rytinis nuotykis. Po šitokios mankštos, išsiruošiame į kaimo parduotuvę. Kol pardavėja doroja ananasus ir papajas išsinešti, mes prisirenkame prieskonių ir kokosinių sausainių, dėl kurių esame pakvaišusios jau keletą dienų. Beveik vidurdienis, atrodo, ištirpsime, kol parsirasime iki namelio. Visgi ištirpstame ne mes, o vaisiai, mat niekaip negalėjome atsispirti jų vasariškam, jokių vakarietiškų priedų nesugadintam skoniui.


Likusi diena – hamake su knyga. Šįkart skaitau apie skaitmeninį „aš“, kaip korporacijos diktuoja kasdienį gyvenimą, o žmonės aukština pinigus, kad pasikeltų savivertę šiame daiktų pasaulyje. Kai pagalvoji, graudžiai juokinga, kaip įsisukę į skriete skriejantį modernų gyvenimą, neturime laiko stabtelėti ir apgalvoti, kas iš tikrųjų yra vertinga, gražu, įdomu mums patiems, kur yra mūsų pačių mintys, o kas tiesiog primesta kapitalistinių planų, įskiepyta reklamos vilkų ir šiaip garsiai, bet visai nebūtinai teisingai postringaujančių visuomenės veikėjų. Sunku netapti eiline avimi ir aiškiai atpažinti tą trapųjį savąjį „aš“ šitaip greitai besikeičiančioje visuomenėje. Nors imk ir šok nuo pasaulio krašto, kad gautum bent trumputę pertraukėlę atskirti pelus nuo grūdų.


Vakarienei nutariame važiuoti į miestą, gal net nueisime į kokį vakarėlį pašėlioti. „TripAdvisor“ siūlo vietinių šri lankiečių restoraną „Dream Family“. Tikras šeimos restoranas su stalais namų kieme, senyvais tėvais, stebinčiais mus, pirmąsias vakaro klientes, sūnumi vadovaujančiu visiems reikalams ir jaunėle, nuostabiai gražia dukra, nešiojančia maistą. Sūnus kalba labai daug ir lyg ir (pseudo)entuziastingai, bet vis tiek nesugeba išsamiai papasakoti, ko tikėtis iš nuotraukose pavaizduotų patiekalų. Netrukus įsitikinu, jog šio padavėjo tik liežuvis ilgas, kad dantį užkalbėtų, bet tikru profesionalumu pasigirti negali, mat man patiekti kalmarai buvo neregėtai nuviliantys. Na bet gal šioje situacijoje reikėtų kaltinti lyginimą su prieš kelias dienas ragautais žymiai skanesniais patiekalais? O tai būčiau nežinojusi, kas iš tikrųjų verčia seilę tįsti, ir dabar džiaugčiausi pipiringų vidutinio gerumo kalmarų lėkšte, manydama, kad tiek jau tas virėjas tegali sukurti. Kaip ir visur gyvenime... Ak, velniai nematė. Važiuojame toliau linksmybių ieškoti. Tačiau miestas nykus kaip ir tie kalmarai... Simona visai nesižavi jo tamsiomis, apleistomis gatvėmis, todėl paskubomis grįžtrame į savo oazę.


Sausio 20 d.


Ankstyvas rytas. Mano dėmesį patraukia mažytė voverytė besileisdama šalia stalo stūksančiu medžiu. Kavą nubalinusi šlakeliu pieno, akis nukreipiu į bangas, įnirtingai besimušančias į krantą. O visa kita jau įprasta – diena supantis hamake. Gal ir veikėme kažką daugiau, bet tai nebuvo nieko reikšmingesnio nei palmės pavėsis. 🌴 🌊 🌞


📍 Mirissa


Sausio 21 d.


Papusryčiavusios viešbučio bare ant jūros kranto, dar pasiliekame pagulinėti paplūdimyje. Nesinori palikti savo svajonių kiemo, bet laikas traukti į Mirissą, kur apsistosime viloje „Banana Garden“. Atidardame dulkėtu autobusu kaip tikros vietinės. Nors vairuotojas sustotų, kur panorėtume, mes užsižiopsojusios šiek tiek pravažiuojame. Vos pradėjus dairytis gatvėje, prišoka tuktuko vairuotojas, esą nebrangiai pavėžės. Buria, derasi ir kaip mat užmina Simonai ant jautrios vietos, o ši pablūsta: „Ko šitie nenaudėliai kabinėjasi vidury baltos dienos?! Melagiai mat!“ Gal ir per greitai užsidegė panelė, bet ne be reikalo: pasirodo, ta mūsų vila visai panosėje. Taip kad nereikia tikėti visokiais gyvenimą primygtinai besisiūlančiais palengvinti nepažįstamaisiais.


Mirissa savo dvasia truputėlį primena Palangos šurmulį: paplūdimiai čia jau netokie idiliški, nugulti poilsiautojų, pilni pablukusių skelbimų apie banglenčių ir kitokias pramogas, restoranų ir barų su gultais, kuriuos vis užlieja bangos. Ramiai ir jaukiai tikrai nepailsėsi.


Saulėlydį pasitinkame nuo Kokosų medžių uolos, o vakarienę valgome kažkokiame pustuščiame, neapšviestame, atidrėkusiame restorane ant jūros kranto. Kainos per didelės, bet gero skonio per mažai, todėl kitą dieną pasitaisome ir randame vietinių pamėgtą, miesto gilumoje įsikūrusį restoraną „Rotti“. Negalime atsistebėti ne tik puikiausiu maistu, bet ir bezdžionių keliamomis kovomis ant stogų. Darbuotojai nespėja šluoti jų sukeltos netvarkos, o mes per daug nesibaimindamos chaotiškos aplinkos, pasigardžiuodamos šlemščiame šri lankietiškus paplotėlius ir ryte ryjame jogurto kokteilius su vaisiais, vadinamuosius lasi. Juk reikia atsivalgyti už nepavykusią vakarienę. 😋


Grožio paieškos Mirissoje.


Sausio 22 d.


Visą dieną praleidžiame Polhemos paplūdimyje, kur ryte nardydamos gėrimės milžiniškais vėžliais. Čia vandenyno bangos žymiai ramesnės, galime tiesiog atsipalaidavusios mirkti vandenyne. Prie mūsų netrukus prisistato du maži šuneliai. Simona vieną jų pavadina Karamele, o kitą Kapučinu. Na, tikri saldučiai! Jau atostogos artėja į pabaigą, o aš vis dar nesupratau, pagal ką tie internautai galėjo nuspręsti, jog Šri Lankos šunų geriau neliesti. Nors imk ir parsivežk vieną mažutį! Tokie meilūs, meilučiai. 😍


Sausio 23 d.


Prisivalgiusios blynų nueiname iki Mirissos uosto, kur siaubingai dvokia žuvimi ir stūkso daugybė spalvotų laivelių. Vietiniai žvejai nuo pat ryto pasinėrę į darbus: kas tinklus išnarplioja, kas iškrauna džiovintą žuvį... Darbai vyksta, o mes nosis užrietusios šmirinėjame.


📍 Ahangama


Po pietų išdardame į kadaise Londone gyvenusios lietuvės Dominykos vadovaujamą vilą „Surf's Up“ Ahangamoje and vandenyno kranto. Atsivažinėjusios tuktukais, iki vilos, mes, vietinių gyvenimo ypatumus įvaldžiusios gražuolės, atriedame bet ką savo kelyje galinčiu lyg gležną gėlelę nuskinti autobusu. Jau mokame greitai įšokti į bepradedantį važiuoti autobusą, net kainose nusimanyti pradėjom. Dominyka tik nusistebi mūsų polinkiu naudotis viešuoju transportu ir pasidalija patarimais apie vietines pramogas bei paplūdimius. Belaukdamos savo apartamentų, nutariame išbandyti jos gyvenimo draugo vadovaujamo restorano maistą. Meniu sudarytas iš širdies, pačių šeimininkų, todėl randame net lietuviškų patiekalų. Aš susivilioju paskanauti ką nors egzotiško ir užsisakau keptą arbūzą su feta sūriu. Paragavusi suprantu, jog šiandien man ne gvazdikėlių diena, bet tikrai patariu išbandyti ieškantiems neįprasto skonio.


Vakarop vėl sėdame į autobusą ir atsiduriame Weligamoje, kur pabimbinėjusios ne itin švariu paplūdimiu, prisėdame „Hangtime Hostel Rooftop“. Išgėrus žaliojo kokteilio ir itin kokybiškos, be jokių šri lankietiškų pagardų kavos, širdis atsigauna. O jau veganiškas bananų pyragas... Visą skardą norisi pasiimti. Tiesa, pats baras neįprastas: alkoholį reikia atsinešti patiems. Vietos savininkas su užsidegimu pataria įsipilti degtinės į vaisių kokteilius. Nors žalieji kokteiliai su laipsniais skamba viliojančiai, šįkart apsieiname su kuklia vakariene.


Sausio 24 d.


Šįryt važiuojame ieškoti gražesnių, nenumindžiotų paplūdimių. Atsiduriame Mirihipenoje, kur ir pragulinėjame visą dieną. Aš pabaigiu skaityti apie tai, kaip išlikti skaitmeniniame pasaulyje ir kokie žmonės iš tiesų yra limituoti, o perfekcionizmas yra tik iliuzija. Kol verčiu paskutinius puslapius, prie Simonos prieina kostiumuotas vietinis vyrukas. Net ne basas paplūdimio mažutis, o su batais. Žmogus, matosi, – iš verslo. Atbrido mat oriai per smėlį, pasigyrė apie savo svarbią veiklą ir pasiūlė Šri Lanką aprodyti. Nežinau, ką Simona sau galvojo, kad šitokiu princu nesusiviliojo! Princai princais, bet valgyti reikia. Grįžtame į savo kaimą ir, neradusios vietinės lietuvės rekomenduotos vietos, prisėdame vakarienės atsitiktiniame restorane prie jūros. Klaida! Pustuštis meniu, krevetės – pusė velnio, ryžiai – sausi, vis norisi alumi nuskalauti gerklę. Taip sakant, geriausia klausytis vietinių patarimų.


Sausio 25 d.


📍 Petiwela


Nusimaudžiusios vilos paplūdimio krantus skalaujančiose bangose, patraukiame į paskutinę stotelę Petiweloje, kur apsistojame hipsterių hostelyje „Bara Beach Home“, įkurtame visiškai ant jūros kranto. Žmonės čia gyvena mažučiuose nameliuose, kur tik lova ir tetelpa. Kadangi esame trise, gauname atokesnį, didesnį namą geltonu stogu, iškeltą beveik virš vandens. Langai be stiklų – nuo bangų muzikos nepasislėpsi. Stebiuosi, kaip garsiai ir įnirtingai jos plakasi į krantą. Dušo spaudimas silpnas, todėl vos pasilikusios daiktus, ateiname į hostelio barą patinginiauti. Simona nebegali tverti nešvaros ir nutaria pasinaudoti baro dušu, esančiu už kampo. Po jos nulekiu ir aš. Galiausiai įtikiname ir Eglę, bet ji greit grįžta, mat paaiškėja, kad tas dušas visai ne mūsų, o gretimo hostelio ir mes jau išnaudojome visą statinę vandens. Ką gi... Nuo vandens pereiname prie mojito, bet šito, pasirodo, taip greit neišnaudosi.


Žinoma, ir nesistengiame, nes mūsų planas – važiuoti į gretimą miestą Galę apžiūrėti portugalų ir olandų statyto forto. Sėdame į diskoteką ant ratų primenantį vietinį autobusą ir su muzika bei mirgančiomis šviesomis lekiame centro link. Nė nebūčiau pamaniusi, kad tame forte atrasiu Europą. Lyg vaikščiočiau kokios nors senojo žemyno sostinės gatvėmis. Išėjus iš siaurų, brangiais, pretenzingais butikais užkimštų gatvelių, matyti, kaip įvairių religijų ir kultūrų žmonės čia darniai sugyvena: pakalnėje sėdi musulmonai,, kurių mečetę praėjome, priekyje stūkso budistų šventykla, prie kurios futbolą žaidžia vietiniai vaikai. Apėjusios nemažą ratą, prisėdame pavakarieniauti prie tos pačios budistų šventyklos įsikūrusiame restorane „Pilgrim's“. Itin skanus ir nebrangus karis, o pinakolada viena skaniausių Šri Lankoje. Tiesa, alaus butelį padavėjas, kad ir kaip saldžiai flirtuodamas su Egle, prisako slėpti po stalu dėl šventų Budos reikalų.


Aplink Petiwelą: mūsų geltonstogis nameliukas, Galės gatvės ir budistų šventykla.


Sausio 26 d.


Saulė taip atkakliai veržiasi į mūsų namelį ir bangos taip garsiai skalauja krantą, kad pabundu vos prašvitus. Visgi negaliu patikėti, kad tokiame gamtos triukšme išmiegojau saldžiai visą naktį, kai tuo tarpu Londone kartais net tyloje sunku nuvyti nerimą šalin. Susirenku paplūdimio daiktus ir prisėdu hostelio bare išgerti balintos kavos. Ištiesusi kojas stebiu beatsisukančią ryto saulę, žmones šokinėjančius per bangas. Po kurio laiko prisijungia draugės ir užsisakome gausius pusryčius. Prisivalgiusios visai dienai, patraukiame į Unawatunos paplūdimį. Kaimelis pasirodo esąs visai gražus, pilnas parduotuvėlių ir visai padorių pajūrio barų. Vanduo žydras ir ramus – kovoti su bangomis neteks. Visai suprantama, kodėl rusų poilsiautojai jį taip pamėgę. Mums bečiauškant po skėčiu, prieina vienas kitas prekiautojas, o mes, žinoma, apsiperkame deramai: kas skarų, kas pakabučių ar dar ko nors egzotiško. Aš nutariau, jog mano kelioninėje kuprinėje dar yra vietos milžiniškai paklodei ir porai drambliukų ant kaklo.


Čia taip gera ramiai tįsoti ir gurkšnoti alų, kad kojos nekyla ieškoti naujų atradimų. Visgi saulei pradėjus trauktis, keliaujame iki Japonijos taikos šventyklos. Per džiungles, akmenų takais... Jau draugės pradeda jaudintis, kad tik neliktume nakvoti pasiklydusios.

Tačiau visą vargą atperka šventyklos didybė ir ramybė bei nuostabus vaizdas į vandenyną. Sustoju akimis paklajoti toli besidriekiančiu horizontu. Užplūsta prisiminimai, dėkingumas ir net viltis dėl ateities. Iš tiesų, tai tinkama vieta pasijusti nušokus nuo greitai besisukančio pasaulio krašto, kad padarytum tą pertaukėlę atskirti pelams nuo grūdų.


Sausio 27 d.


Visi nuotykiai turi savo pabaigą. Paskutinė diena rojuje. 😭 Paskutinį kartą pabundu nuo bangų ošimo. Susikraunu daiktus ir su Egle išeiname kavos, kol Simona tingiai vartosi lovoje. Tinginiams išsilakščius, visos paskutinįsyk užsisakome gausius šri lankietiškus pusryčius – ryžių, bandelių, blynų paplotėlių iš ryžių ir panašiai. Gretimas paplūdimys nekoks – kelias iki jo baisiai akmenuotas, vanduo rudas nuo smėlio seklumų, – bet vis tiek kariamės per tuos akmenis pasidžiaugti saulės voniomis. Žinoma, man, jau keliskart iki sutinimo nusvilusiai, tik slėptis nuo tokių vonių, todėl galiausiai grįžusi į barą likusias valandas praleidžiu skaitydama knygą ir stebėdama vėjyje linguojančią sapnų gaudyklę. Sukryžiuoju pirštus: galgi visi gąsdinantys sapnai iš tiesų čia ir liks kyboti tarp jos tinklų, gal šiais metais pagaliau įsivyraus netrikdoma vidinė ramybė...